Nacionalinė atminimo diena – istorinis skausmas juda į priekį

Šaltaisiais metais tautinės viešosios aukos dieną vardan šalies prisiminkite žuvusiuosius ir puoselėkite didvyriškų dvasių atminimą.Senovinis Nankino miestas, kertantis istorijos peripetijas, patyrė istorijoje dar nematytą ritualą.13 d. rytą partijos ir valstybės vadovai dalyvavo nacionalinėje atminimo ceremonijoje, surengtoje Japonijos okupantų Nankino žudynių aukų memorialinėje salėje.

Tai ne tautinio jausmo fermentacija, nei istorinių nuoskaudų murmėjimas, o įstatymų svarba, aukos ir kariuomenės orumas bei svarbiausių šalies problemų pristatymas.

Jei prisimenama dėl prisiminimų, kurių negalima pamiršti, tai vieša auka kyla iš skausmo, kurio negalima ištrinti.Istorija siekia gruodžio 13 d., prieš 77 metus.Nuo 1937 m. gruodžio 13 d. iki 1938 m. sausio Japonijos kariuomenė įsiveržė į Nankino miestą ir šešias savaites vykdė tragišką masinę neginkluotų tautiečių žudymą.Žiaurumas dėl žiaurumo ir katastrofos sielvartas, kaip ir Tolimųjų Rytų tarptautiniame kariniame tribunole, kai teisėjas paprašė Amerikos istorijos profesoriaus Bedeso įvertinti žudynių skaičių, jis su nerimu pasakė: „Nandzingo žudynės buvo susijusios su Platus pasirinkimas.Niekas negali to visiškai apibūdinti“.

Nankino žudynės yra katastrofa ne miestui, o katastrofa tautai.Tai nepamirštamas skausmas Kinijos tautos istorijos gelmėse.Nėra istorinės scenos, kurios būtų galima ignoruoti, ir nėra alternatyvios retorikos, kurią būtų galima paversti.Šiuo požiūriu šeimos ir miesto sielvarto pavertimas tautiniu sielvartu yra gilus gilios nelaimės prisiminimas, ryžtingas tautinio orumo gynimas ir žmogiškosios taikos išraiška.Tokia tautinė naratyvinė laikysena yra ne tik istorijos paveldėjimas ir sprendimas, bet ir tikrovės išraiška bei tvirtumas.

Žinoma, tai ne tik šalis, kuri pasitelkia istorinius tautos skaudulius, perteikdama nacionalinės atminties žadinimą ir išreikšdama savo laikyseną tarptautinei tvarkai.Kaip atminimo ženklai skirti geresnei pradžiai, viešos aukos yra skirtos žengti į priekį istorijos skausme.Kas pamirš istoriją, susirgs siela.Žmogui, kurio siela serga dėl istorijos pamiršimo, sunku tyrinėti augimo kelią tiesine istorijos raida.Tai galioja ir šaliai.Nešioti skausmą istorinėje atmintyje – tai ne skatinti ir ugdyti neapykantą, o tvirtai žengti pirmyn istorijos baimėje, teigiamo tikslo link.

Istorijos skausmas yra konkretus ir tikras, nes jį nešiojantys žmonės yra konkretūs ir tikri asmenys.Šiuo atžvilgiu subjektas, kuris istorijos skausme žengia į priekį, yra kiekvienas šalies pilietis.Ir tai iš tikrųjų yra emocinė išraiška, kurią išlies Nacionalinė atminimo diena.Nacionalinės atminimo dienos formos gėrimo auka rodo, kad abstrakti šalis buvo įasmeninta, o šalies valia, įsitikinimai ir emocijos susilieja su įprastomis žmogaus nuotaikomis.Tai taip pat primena kiekvienam iš mūsų, kad galime peržengti individus, šeimas ir mažus ratus, taip pat kraujo, socialinių ratų ir kaimo vietovių emocijas.Esame visuma, sielvartame kartu, o mūsų bendra atsakomybė ir pareiga – išvengti istorinių tragedijų pasikartojimo.

Niekas negali likti už istorijos ribų, niekas negali peržengti istorijos ir niekas negali būti atskirtas nuo „mūsų“.Šis žmogus gali būti istorinis duobkasys, vis papildantis civilinės raudų sienos vardus, arba šlavėjas, šluostantis paminklo dulkes;šis asmuo gali būti Nacionalinės atminimo dienos įtraukimo į šalies viziją šauklys arba Nacionalinės atminimo dienos praeivis tyloje;šis asmuo gali būti legalus darbuotojas, ginantis paguodos moterų žmogaus teises, arba savanoris, pasakojantis istoriją memorialinėje salėje.Kiekvienas, kuris istorijos skausme nuolat tankino ir įkvėpė tautinę dvasią, ugdė ir ugdė pilietinį temperamentą, aktyviai prisideda prie krašto tobulėjimo ir tautinės gerovės įgyvendinimo, yra istorinė patirtis ir įžvalga, verta dėkingumo. .